Lokinės dvaro istorija
Sodybos ištakos ir Daumantų Siesickių era (XVI–XVII a.)
Lokinės dvaro sodyba (senajame žemėlapyje ir šaltiniuose minima kaip Lukinė) glaudžiai susijusi su kaimynystėje esančia Siesikų pilimi. Nuo pirmųjų paminėjimų ji priklausė galingai Daumantų Siesickių giminei. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras pirmą kartą užfiksuotas 1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašyme. Tuo metu valdžia priklausė Ukmergės pavieto vėliavininkui Baltramiejui Jonaičiui Daumantui Siesickiui. XVII amžiuje dvaras keliavo iš rankų į rankas tos pačios giminės nariams, kol 1696 m. Kazimieras Daumantas Siesickis jį pardavė Gustavui Liudvikui fon Grotusui. Tuo metu sudarytas inventorius rodo dvare jau buvus medinius rūmus su puošniomis koklinėmis krosnimis, virtuvę su sūrine bei išplėtotą ūkinį kiemą.
Končų giminės aukso amžius (XIX a.)
Naujas dvaro suklestėjimo etapas prasidėjo 1794 m., kai jį įsigijo Ukmergės pilies teisėjas Medardas Konča. Končų giminė iš esmės perstatė sodybą: XIX a. pirmojoje pusėje iškilo nauji mediniai dvaro rūmai ant plataus akmeninio cokolio, talpinę net 20 kambarių, pasodintas didelis vaismedžių sodas, pastatyti akmens mūro ūkiniai pastatai.
Šis laikotarpis pažymėtas ir dramatiškais dvaro savininkų likimais, įsipynusiais į Lietuvos laisvės kovas:
- Medardas Kazimieras Konča (1808–1899) buvo vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Ukmergės apskrityje. Sukilimą pralaimėjus, dvaras laikinai konfiskuotas, o pats Medardas vėliau ištremtas į Rusijos gilumą. Jo žmona Paulina Bialozoraitė-Končienė sekė paskui vyrą į tremtį, o jos išlikę trijų tomų dienoraščiai šiandien saugomi archyve. Grįžęs Medardas toliau ūkininkavo Lokinėje, buvo išrinktas bajorų maršalka ir slapta rėmė 1863 m. sukilėlius.
- Jo sūnūs Medardas Ezechielis ir Povilas Petras Julius taip pat aktyviai dalyvavo 1863–1864 m. sukilime, patyrė tremtį ir persekiojimus.
Nepaisant sukrėtimų, XIX a. pabaigoje Lokinės rūmai tapo tikru kultūros židiniu. Čia buvo sukaupta įspūdinga, beveik 5000 knygų biblioteka, vertingas giminės archyvas, kambarius puošė garsių dailininkų (įskaitant Joną Rustemą ir Alfredą Römerį) šeimos portretai bei istorinės graviūros.
Tarpukario išbandymai ir praradimai (XX a. pirma pusė)
Po tėvo mirties dvarą valdęs Pranciškus Mykolas Juozapas Konča gerokai išplėtė šeimos valdas, tačiau viską pakeitė Pirmasis pasaulinis karas ir 1922 m. Lietuvos žemės reforma. Šimtmečius skaičiavusios tūkstantinės Končų žemės buvo apkarpytos, paliekant Lokinės dvaro sodybą su kultūriniam ūkiui skirtu 157 ha plotu.
1940 m. sovietinė okupacija atnešė galutinį dvaro klestėjimo pabaigos tašką. Paskutinieji savininkai – mažamečiai broliai Pranciškus Mikalojus ir Marijonas Motiejus bei jų motina Liudvika Gružauskaitė-Končienė – buvo represuoti, turtas nacionalizuotas. Dvaro bibliotekos vertybės išblaškytos po valstybines saugyklas, o broliai Končos vėliau įsitraukė į lenkų pogrindžio pasipriešinimą (operaciją „Aušros vartai“), kur Marijonas 1944 m. žuvo.
Pokaris ir dvaro atgimimas (Nuo sovietmečio iki šių dienų)
Pokario metais Lokinės sodyba buvo perduota Siesikų tarybiniam ūkiui. Tuo laikotarpiu įvyko didžiausia tragedija – neatsargiai elgiantis su ugnimi, dvaro rūmai sudegė iki pamatų, palikdami tik istorinius rūsius. Kiti pastatai (oficina, svirnas, arklidės) buvo pritaikyti kolūkio reikmėms – oficinoje veikė valgykla, skalbykla ir gyveno darbininkai. Teritorija buvo smarkiai sovietizuota, o unikalus dvaro kraštovaizdis – apleistas.
1992 m. atgimusioje Lietuvoje Lokinės dvaro sodybos fragmentai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir gavo teisinę apsaugą. Nors dvaro pastatai ilgą laiką stovėjo pamiršti ir niokojami laiko, šiandien išlikę dvaro fragmentai – oficina, svirnas ir senojo parko alėjos – liudija apie turtingą, paslapčių ir garbingų asmenybių kupiną dvaro praeitį, laukiančią naujo savo gyvavimo puslapio.